• „Šimtamečiai – 2019“: paroda, skirta paminėti prieš 100 metų gimusius Lietuvos teatro artistus

    „Šimtamečiai – 2019“: paroda, skirta paminėti prieš 100 metų gimusius Lietuvos teatro artistus

    „Šimtamečiai“ – paroda, skirta Lietuvos teatralams, kuriems šiais metais būtų sukakę 100 metų, paminėti. Galbūt šie aktoriai nebuvo pirmo ryškumo žvaigždės, tačiau be tokių aktorių nebūtų ir spektaklių. Teatro režisierė ir aktorė Kazimiera Kymantaitė yra pasakiusi: „Visokių pas mus yra aktorių: tokių, kuriuos mylėję žiūrovai visada atpažįsta ir skiria jų balsus, yra kritikos išgarbintieji ir yra tiesiog aktoriai darbininkai, kurie tyliai, be sensacijų tempia sezoną po sezono teatro vaidinamų spektaklių sunkų darbinį vežimą...“

    Aktorė Ona Knapkytė (1919-03-15–2008-03-14) vaidino įvairiuose Lietuvos dramos teatruose, sukūrė daug vaidmenų televizijos filmuose, radijo teatre, įgarsino daugybę laidų ir apie keturis šimtus animacinių filmų. Lietuvos rusų dramos teatro aktorius Valentinas Ivanovas (1919-11-07–1993-12-14) sukūrė per dvidešimt įsimintinų vaidmenų. Kauno Jaunojo žiūrovo, Šiaulių dramos teatro aktorius Alfonsas Dobkevičius (1919-05-19–1978-04-17) teatre suvaidino daugiau kaip devyniasdešimt vaidmenų. Aktorius Vladas Tautkevičius (1919-04-24–1977-01-07) dirbo Panevėžio, Marijampolės, Šiaulių dramos teatruose. Kūrybinis aktoriaus kraitis – beveik šimtas vaidmenų.

    Apie Oną Knapkytę teatrologė Dana Rutkutė pasakojo: „O. Knapkytę prisimenu, kaip labai smagų, nuoširdų ir atvirą žmogų. Ji – viena iš tos mažumos aktorių, su kuriais buvo labai gera bendrauti scenoje. Ji buvo labai nuoširdi ir be galo talentinga aktorė, sukūrusi labai plataus diapazono vaidmenų: nuostabi komedijos meistrė, puiki lyrinių, net dramatinių vaidmenų atlikėja. O kaip fantastiškai ji garsino animacinius filmukus! Kokiu nori – mergaitės, berniuko, žvėrelio ar vabalo balsu kalbėjo!“

    Režisierius, aktorius Kazys Tumkevičius apie Vladą Tautkevičių paliko tokį prisiminimą: „Tai buvo įvairiapusis talentas... Jo personažai dvelkė vidine šiluma, aktorius juto gyvenimiškąją teisybę, psichologiją, išraiškingumą, nesvetimas jam buvo humoro jausmas, charakteriams parinktų detalių įvairumas ir turtingumas...“

    Teatro režisierė Aurelija Ragauskaitė apie Alfonsą Dobkevičių: „Žmogus savo vaikišku, vaikiškai skausmingu žvilgsniu, graudžiai žavinga, tik jam vienam būdinga veido išraiška, kūno plastika. [...] Mažasis Čechovo žmogus...“

    Lietuvių teatro ir kino aktorius Vytautas Paukštė, kalbėdamas apie Valentiną Ivanovą, teigė: „Teatras egzistuoja tūkstančius metų ir bus reikalingas visais laikais. [...] Teatras – baisi nepagydoma liga, nuo kurios nėra vaistų. Kurti vaidmenis sunku, tai sekinantis darbas, užtat kiek duoda! Tai turbūt vienintelė profesija, kai norisi dirbti, dirbti, ir vis negana. Kita vertus, aktoriaus profesija – prakeikta profesija, esi priklausomas nuo režisierių, nuo partnerių, nuo publikos. Esi tol, kol esi scenoje...“

    Vytautas Paukštė