Tapytoja, scenografė. Gimė 1896 m. gruodžio 12 d. Peterburge (tikr. vardas – Varvara Gorochova), mirė 1976 m. rugpjūčio 18 d. Dovainonyse (Kaišiadorių r.).
Dailininko Vlado Didžioko žmona.

1914–1915 m. mokėsi Dailei skatinti draugijos, 1917 m. Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokyklose Peterburge, lankė privačias dailės mokyklas (mokėsi pas V. Didžioką) ir studijas. 1918–1919 m. mokėsi Proletkulto mokykloje Smolenske (Rusija). Nuo 1922 m. gyveno Lietuvoje. Nuo 1923 m. dalyvavo parodose; 1932 m. Kaune surengė individualią šaržų parodą. 1946–1954 m. dirbo piešimo mokytoja Rumšiškių mokykloje.
Nutapė portretų (J. Tumo-Vaižganto, 1925), natiurmortų („Dvi kaukės“, „Ekrano gražuolė“ – 1927, „Natiurmortas“ – 1957), peizažų, figūrinių kompozicijų. Sukūrė scenovaizdžių (P. Čaikovskio „Spragtukas“, 1928), operos spektaklių kostiumų (O. C. Nicolai „Vindzoro šmaikštuolės“ – 1928, B. Smetanos „Parduotoji nuotaka“ – 1934), iliustracijų (J. F. Kuperio knygoms), lėlių, šaržų, lošiamųjų kortų. Vientisų dailės mokslų B. Didžiokienė nėra išėjusi, tad jos kūryba užima tarsi tarpinę poziciją tarp profesionalaus ir mėgėjų meno. Kūriniai manieringi, būdingos ryškios spalvos, dekoratyvios, grafiškos, stilizuotos formos, ekspresyvi tapysena.