Italų renesanso tapytojas. Venecijos mokyklos atstovas.

Džakopo Belinio jaunesnysis sūnus, Džentilės Belinio brolis.

Dailės mokėsi pas tėvą, studijavo A. Mantegnos, Antonello da Messinos kūrybą.

Nutapė religinių, alegorinių paveikslų, portretų.

Ankstyvieji kūriniai („Nukryžiavimas“, „Madona su graikišku įrašu“, abu 1460–1470) detalių, aštrių formų, vėlesnieji („Kristaus apraudojimas“ 1470, „Marijos karūnavimas“ 1473–1475, „Kristaus krikštas“ 1502, „Dievų puota“ 1514) plastiško piešinio, tiksliau perteiktos erdvinės perspektyvos, šviesesnio kolorito; juose įtaigiau atskleidžiamas Renesanso žmogaus dvasinis pasaulis, jo ryšys su gamta, jos grožis.

Dvasingumas, ramybė būdinga madonos paveikslams („Madona pievoje“ 1490, „Madona su šventaisiais“ 1505).

Dž. Belinio kūryba svarbi Venecijos mokyklos raidai, ypač jos plėtotei realizmo linkme.